Žalios akys

Žinau, žinau - ir tu kartais apie tai pagalvoji. Bet kaip sudėtinga! Aplink tiek skanių dalykų, viliojančių kvapų beigi gundančių spalvų. Et, nuo pirmadienio…

Duodu labai paprastą ir efektyvų, bet labai brangų receptą. Žingsnelis po žingsnelio.

1. Nusprendi, kad tau reikia susiremontuoti kambarį, kuris paskutinius 15 metų buvo čiupinėtas tik purvinom rankom.

2. Pasiskaitai “Kaip dažyti?” tipo informacijos ir supranti, kad tai ne tavo gležnoms rankoms ir darbo grafikui.

3. Susirandi meistrą, kuris tai padarys pigiai, greitai ir patogiai.

4. Meistras apžiūri sienas ir pasako iš koto verčiančiai nedidelę kainą. Čiumpi jį.

5. Pirmasis reisas į parduotuvę - 100 lt.

6. Antrasis reisas į parduotuvę - dar 150 lt. - minus 1 kg iš netikėtumo ir dėl to, kad tempei kibirus su glaistu.

7. Meistras padvigubina kainą, nes, pasirodo, darbo bus daugiau negu atrodė iš pradžių. Tiesa, prieš tai tu jam duodi papildomų darbų, kurie irgi šiek tiek nemažai kainuoja. - minus 3 kg, nes visą laiką skaičiuoji, kaip išgyventi, ir neturi laiko valgyti, plius netikėtumas.

8. Meistras dirba savaitę, tu siurbi baltas grindis ir iš juodo baltu tapusį šunį. - minus 1 kg, nes daug judi.

9. Trečias reisas į parduotuvę - dar 200 lt. - minus 0,5 kg, nes organizmas jau įprato išleisti nei dideles, nei mažas pinigų sumas.

10. Meistras dažo. Tu nerviniesi, kad spalvų derinys, taip gerai atrodęs paletėje, iš tikrųjų atrodys klaikiai. - minus 5 kg, nes viskas gali baigtis tragedija, dėl ko niekuomet nebegalėsi pasikviesti draugų, labai graušies dėl savo daltoniškumo, šaipysis šeima.

11. Meistras baigia darbus. - minus 1 kg, nes neramu.

12. Tu pamatai rezultatą. - minus 5 kg, jei visiška tragedija. Svoris lieka stabilus, jei viskas gerai, plius 5 kg, jei atrodo puikiai, todėl nusprendi atšvęsti.

13. Tu jam sumoki. - minus 1 kg, bet praktiškai tik iš išlietų ašarų.

14. Iki atlyginimo valgai tik grikius. - priklausomai nuo dienų, likusių iki atlyginimo, skaičiaus, gali nukristi 1, 3, 5 ar daugiau kg.

Jei įgyvendinai visus šiuos žingsnius, sveikinu - tu lieknas. Ar svoris sugrįš dvigubai, ar vaizdas veidrodyje džiugins ir toliau, priklauso tik nuo tavęs. Gal užtvirtinimui pradėk dar vieną remontą?

P.S.Kai įgyvendinsiu 12 punktą, gal net duosiu jums vaizdų :) Jei nebus labai blogai.

Rodyk draugams

Praėjo jau dvi savaitės, bet nei trečia ranka kalasi, nei papildoma akis merkiasi, nei per sienas matyt pradėjau, nei sužinojau, kur paslėpti visi lobiai. Tik karmos taškų, jaučiu, gerokai padaugėjo. Gal padės kompensuoti dalį tos daugybės minusų.

Gerai, per daug negražbyliauju, ir įvykdau jums duotą pažadą - fotoįspūdžių iš Černobylio krūvą.

Pripetė - ar tik ne trumpiausiai egzistavęs miestas pasaulyje? Saugumo reikalavimai: nelipti ant žolės (neįmanoma!) ir ant pastatų stogų, neiti į balkonus, vandenį gerti automobilyje, nerūkyti lauke.

Kol kas mieste - vaiduoklyje dar galima kyštelėti nosį į apleistą viešbutį ar daugiabutį, baseiną, ar mokyklą. Bet kai ant turistų galvos užkris pirmasis balkonas, pasivaikščiojimai po Pripetę bus uždrausti amžiams. Na, kokiam tūkstančiui metų - po tiek laiko teritorija vėl bus saugi gyventi.

Prie velnio rato gidas su pasimėgavimu pasakoja, kaip apgavo naivų amerikietį - įtikino, kad kasmet ateina nudažyti kabinų geltonai, ir už kiekvieną kabiną gauna po 100$. Amerikietis nežinojo, kad kabinos plastikinės.

Sunkiausia šioje kelionėje buvo įsisamoninti, kad visa ši žalia žolė, žydinčios gėlės, spalvingi drugeliai ir net grybukai - mirtinai pavojingi. Kaip bijoti to, ko nematai? Kaip saugotis to, ko nejauti?

Viešbučio siena pasakoja milijoną istorijų, bet nėra laiko jas skaityti - 20 min. ir atgal į autobusiuką.

Bet prieš tai - žvilgsnis į kažkada buvusią asmeninę teritoriją.

1986 01 11 - keli mėnesiai iki avarijos. Atkreipkit dėmesį, apatiniame psl. anti-amerikietiškas straipsnis.

Šitoj mokykloj “langai’ tęsiasi nuo 86-ųjų.

O darželyj nebėra kam miegoti pietų miego.

“ы” like in “Чернобыль”?

Černobylio turistams humoro jausmas būtinas. Juodojo humoro pavyzdys, sukurtas ankstesnių lankytojų.

Tikėkimės, vaikutis neturėjo bėgti basas.

Ir, galų gale, tai, dėl ko mes čia ir susirinkom. Jo didenybė Sarkofagas, tokiu artumu, lyg fotografuotumeis šalia savo namo.

23 kartus daugiau už normą, todėl dėvėti skudurėliai grįžus į viešbutį sėkmingai nukeliauja į maišą, maišas - į konteinerį ir t.t.

Išvažiuojant iš zonos visą grupę patikrino. Visiems rodė “čisto”. O kas, jei būtų buvę “griazno”? Pirmiausia būtume netekę batų. Jei vis tiek būtume “nešvarūs”, būtų tekę ir išsimaudyti.

Černobyliečiai tiki, kad spinduliuotė - kaip piktas šuo - kimba prie tų, kurie labiausiai bijo. Jei nebijai, gali kad ir visą amžių pragyventi zonoj, nieko tau neatsitiks. To jiems ir linkiu.

P.S. Viena iš gyvenimo kelionių? Vienareikšmiškai.

Papildymas jigno prašymu. Nelabai besimatantys šamai.

2 m ilgio nugarytė.

O čia šiek tiek matosi mielų žabtukų - elektrinės darbuotojai ateina pašerti šamų batonu. Kelionės vadovas atkakliai tvirtino, kad jie užauga tokie dideli, nes nėra gaudomi. Gal koks žvejys pasisakytų, ar tai tiesa?

Rodyk draugams

Kažkada seniai, šitam įraše, pasakojau apie vasaros ‘09 planus. Kai kas išsibraukė (konclageriai, kuriam laikui), kai kas prisidėjo (Heineken’as kitą savaitę). O šį savaitgalį įgyvendinam punktą nr. 1 arba trečioji akis beigi ranka ant viršugalvio dar niekam nepakenkė.

Ryt jau būsiu Kijeve, poryt anksti ryte išvažiuojam į ekskursiją po Černobylį. Baisu? O man nė velnio. Ne tik dėl to, kad jaunatviško po****zmo dar šiek tiek turiu, bet ir dėl to, kad specialistų atsiklausėm beigi jų palaiminimą gavom.Važiuoti galima ir tikrai ne taip pavojinga, kaip jūs įsivaizduojat.

Imam drabužius ilgom klešnėm ir rankovėm (of kors, tai dienai prognozuojama +37), juos paskui išmesim. Nevalgysim obuolių, nerinksim suvenyrų prisiminimui. Nenuspręsim įsigyti/užvaldyti nekilnojamojo turto Pripetėj. Tiek tų saugos priemonių.

Kas, jei ne aš? Kada, jei ne dabar?
Turkijoj manęs niekad nepamatysit. Bent jau ne jos kurortuose.

P.S. Ukrainiečiai nėr žiauriai patikimi. Tikiuosi, nepagaidins mūsų su ekskursija, nes neturėsiu kur prieš jus akių dėt.

Rodyk draugams

Mano jaunystės laikais juos vadindavom ablomais, dabar jaunimas, girdėjau, sako “fail“, o VLKK chebra greičiausiai lieptų sakyti “nesėkmė“. Man asmeniškai jaukiausiai (ir labai gražiai lietuviškai) skamba “pasigaidinimas“. Netgi radau šito žodžio apibrėžimą kažkokiam jaunimo žodyne. Tik prie “savo kaltės” dar pridėčiau “savo žioplumą”, “savo neapdairumą”, “savo išsiblaškymą”.

Brangieji, kam nėra tekę pasigaidinti, meskit į mane akmenį. Arba gyvą gaidį, jei kas nors tokį auginat.

Man patirti šitą smagumą tenka dažnai. Ne taip žiauriai, kad turėčiau ką parašyti į FMyLife, bet pakankamai juokingai, kad su jumis užsinorėčiau pasidalinti. Ponios ir ponai, gaidžiai ir gaidės (??!!), pristatau jums naują - “pasigaidinimų” - skiltį.

Pradėkim nuo vakar.

Žodžiu, šiuo metu mano šeimos gydytoja (kuri - o, netikėtume - kartu yra ir mano mama) yra išvažiavusi į užsienį. O jūsų mylima ir gerbiama PenelopeCruz turi tokį menką malonumą, vadinamą migrena. Ir kai ji užeina, padeda tik vienas vienintelis, receptinis vaistas Cinie. Man reikia žinoti, kad jo visada turiu ir niekad nepritrūksiu.

Išvažiuodama šeimos gydytoja prištampavo krūvelę receptų, kad pacientė galėtų sau vaistukų išsirašyti ir galvelės skausmą nuraminti. Ir nurodymus davė, kaip tas receptas išrašomas. Pasirodo, neužtenka tik vaisto pavadinimo, dar reikia prirašyti visokių raidžių ir kitų miligramų.

Vieną gražų vakarą, būdama gerai pavargus ir išsiblaškius (o tai yra tobula terpė pasigaidinimui), sėdau rašyti recepto. Kruopščiai viską nusirašiau, dar bandžiau gydytojišką braižą išlaužti…

… Ateinu į vaistinę. Išdidžiai paduodu receptą. Išdidžiai laukiu.
Vaistininkė pažiūri į receptą, tada į mane, tada užsideda akinius ir darkart pažiūri į receptą.
(aš vis dar išdidi)
… Tada pasikviečia kolegę ir paragina akį užmesti - gal ji supras, koks čia vaistas išrašytas.
(tolumoje išgirstu atgrumantį pasigaidinimą)
… Tada paklausia manęs, ar čia kažkas nuo galvos skausmo.
(persukta klaikaus įtarimo jausmo dar bandau aiškinti, ko man reikia)
… Tada, pakankamai pasimėgavusios akimirka, grąžina man receptą ir pasiūlo kitąkart ateiti su tokiu, kuriame būtų ĮRAŠYTAS vaisto pavadinimas, ne tik kodai, miligramai ir dozavimas.
(bandau suversti kaltę šeimos gydytojai)
… Bet vaistininkių veidų išraiškos tokios neįkainojamos, kad suprantu - geriau man susirinkti žaislus, dingti ir niekad daugiau toj vaistinėj nepasirodyti.

Tai va: bandžiau vaizduoti kietą, bet pamiršau vaisto pavadinimą į receptą įrašyti. Neįtikėtina.

P.S. Ne, tuščių receptų neparduodu.

Rodyk draugams

Pastebėjimas: kaip tokio seno amžiaus, aš esu labai prilabai vliubčivaja.

Reikia pradėt aiškintis, kas nuo šitos ligos gydo.

Rodyk draugams

Nenumaldomai artėja pusę metų planuota kelionė į Vengriją. Tikrai, dar nė vienam išvažiavimui į užsienį aš taip nesiruošiau. Aišku, šįkart tai ne palaimingas poilsis kvapniojoje Indijoje ir ne pasilakstymas tarp sprogstančių bombų protestuojančiame Tailande, o vienas toks konkursas. Apie jį būtinai papasakosiu, jei (kai) parsivešim pirmą vietą!

Vienas iš paskutinių darbų - pinigų keitimas. Iš seifo grįžęs banko berniukas pasakė: “būsit turtingos” ir “įdomu, kokio dydžio jų piniginės”, ir “o kur jie deda pinigus, kai važiuoja pirkti mašinos?” (labai kalbus banko berniukas!).

Taip atrodo 45 300 vengriškų forintų:

Šita krūva netelpa į jokią piniginę, todėl teks vežtis dvi. Arba gal dar spėčiau nusipirkti tokią ant liemens, a la aš - Gariūnų prekeivis :)))

Žiūrėdama į romėnų filosofą primenančio vyro galvą (iš tikrųjų tai yra Matyas Kiraly - tipo, nežinojot?:)) galvoju - gerai, kad važiuojam ne į Zimbabvę. Nes pinigus būtų reikėję parsivežti su KAMAZ’u.

Dar reikia nusipirkti Žalių devynerių!

Rodyk draugams

Kadangi mano autoportretas atsidūrė inferno.lt Fotoramoje, nusprendžiau pratęsti nuotraukų kėlimo tradiciją. Ir šiaip, kam, po velnių, aš moku tuos 5 litus, a?

Taigi, praėjusį savaitgalį grįžau prie seno pomėgio, kurį iš manęs buvo atėmusi žiema. Kai šaudykloj pareiškėm norinčios šaudyti “iš kulkosvaidžiukų“, instruktorius pervėrė tuo tokiu žvilgsniu. Bet neprieštaravo. Nedemonstruodamas susierzinimo pažadėjo, kad dantys, pečiai ir manikiūras liks vietoje, ir atnešė kulkosvaidžiukus UZI ir MP5 (iš tikrųjų tai jie pistoletais - kulkosvaidžiais vadinasi).

(čia duetas iš manęs ir MP5)

Iš pradžių drebėjo rankos, kojos ir pro taikiklį žiūrinčios akies vokas - pirma, nelengvi tie kulkosvaidžiukai. Antra, kad jau ryžtiesi tokį daiktą į rankas imti, norisi parodyti aukščiausią klasę. Ir parodžiau. Po visko instruktorius pagerbė sakydamas, kad galim drąsiai varžytis su bet kuriuo vyru. Tipo, girl power! :)

(čia mano taikinys po 10 šūvių iš UZI)

Kaip bebūtų keista, šįkart šaudžiau gerokai taikliau negu tąkart iš pistoleto. Kaip bebūtų gaila, pramoginiams tikslams Lietuvoje serijomis iš kulkosvaidžių šaudyti negalima. Tad svajonė suvaidinti moterišką Rembo versiją neišsipildė.

Kas dar naujo? Ogi naujas manifestas mano manifestų list’e. Niekas turbūt jau neprisimena gaisrininkų manifesto. Gal kai kam pasąmonėje dar šmėkščioja šlagbaumo manifestas (pamatytumėt, kaip atsargiai dabar pro jį einu!). Nuo šiol turėsiu ir vedybinį manifestą. Kadangi jis be viso kito dar ir vizualus, mažiau kalbų - daugiau vaizdų:

Man patinka. Tikrai.

Rodyk draugams

Rodyk draugams

Juokitės, juokitės:

Ir parodykit man žmogų, kuris iš tulpės ketintų pjaustytis salotas?

Rodyk draugams

• Jeigu būčiau rusiškas vyriškas vardas, būčiau Glebas arba Nikita.
• Jeigu būčiau lenkiškas moteriškas vardas, tikrai nebūčiau Mažena.
• Jeigu būčiau Lietuvos miestas, būčiau Jurbarkas.
• Jeigu būčiau šventė, tikrai nebūčiau Velykos.
• Jeigu būčiau kelionė, būčiau turas po Vakarų Afriką.
• Jeigu būčiau stichinė nelaimė, tikrai nebūčiau sausra.
• Jeigu būčiau knygos veikėjas, būčiau Trolis Mumis.
• Jeigu būčiau multikas, tikrai nebūčiau “Mano mažasis ponis”.
• Jeigu būčiau valanda, būčiau 00:00.
• Jeigu būčiau kanceliarinė prekė, tikrai nebūčiau skylamušis.

Labanakt.

P.S. Jeigu būčiau veido išraiška, būčiau iš nustebimo pakeltas vienas antakis.
P.P.S. Jeigu būčiau miško gėrybė, tikrai nebūčiau grybas.

Rodyk draugams